Mūsų mokslai

Lietuvoje dirbtinis intelektas (DI) – ne tokia jau ir naujiena. Kalbame apie jį konferencijose, rašome straipsnius ir net mokomės jį pritaikyti versle. Bet kai kalba pasisuka apie mokyklas, atrodo, kad DI tampa kažkokia tolimos ateities svajone. Mokyklos Lietuvoje, lyg kelias nuo seno žvyrkelio iki modernios magistralės, vis dar gyvena kažkur tarp vadovėlių ir kreidinių lentų. Tai kada gi jos pagaliau atras dirbtinį intelektą ir įsileis tokius įrankius kaip ChatGPT į klases?

Baimės ir stereotipai

Pirma problema – baimė. Kai kurie mokytojai ir švietimo ekspertai išgirdę apie dirbtinį intelektą ar ChatGPT, tik atsidūsta ir užsidengia akis. „Aišku, kad čia atims darbo vietas!“ – skamba viena iš populiariausių baimių. Bet sustokime minutei. Ar tai ne tas pats argumentas, kuris buvo naudojamas prieš kompiuterius, internetą, išmaniuosius telefonus? Juk kiekviena nauja technologija kelia panašius klausimus.

Realybė yra tokia, kad DI negali pakeisti mokytojų. Jis gali būti įrankis, pagalbininkas, gal net išmanus „konspektų draugas“. Tarkime, mokinys namų darbus daro su ChatGPT pagalba. Ar tai reiškia, kad jis nemokės dalyko? Ne, jei mokytojas sugebės pritaikyti technologiją taip, kad ji skatintų mąstyti ir kurti, o ne tik automatiškai pateikti atsakymus.

Įrankis ne tinginiams, o kūrėjams

ChatGPT ir kiti DI įrankiai gali būti puikus pagalbininkas mokykloje. Nuo rašinių idėjų generavimo iki sudėtingų matematikos užduočių aiškinimo – viskas įmanoma. Štai kur įdomumas: mokytojai, kurie pasiryžtų integruoti tokius įrankius į pamokas, galėtų išlaisvinti daugiau laiko kūrybingiems projektams, diskusijoms ir interaktyviems užsiėmimams.

Bet čia ir slypi kita baimė. Lietuvoje vyrauja stereotipas, kad naudojantis DI „mokinys nesimoko“. Na, gal reikėtų pasižiūrėti į tai kitaip? Gal DI yra kaip internetas: informacijos gausu, bet reikia mokėti ją atsirinkti ir taikyti. Jei ChatGPT gali padėti išnarplioti sudėtingą istorijos temą ar pasiūlyti, kaip sukurti eilėraštį, ar tai tikrai blogai? Prisiminkime, kad svarbiausias mokymo tikslas – ne „įkalti“ faktus, o ugdyti gebėjimą mąstyti.

„Kada?“ tampa svarbiausiu klausimu

Ir vis dėlto, kada gi Lietuvos mokyklos įsileis dirbtinį intelektą? Tai klausimas, kurį vertėtų užduoti ne tik švietimo ministerijai, bet ir patiems mokytojams bei mokyklų administracijai. DI įrankiai jau seniai naudojami užsienio mokyklose: nuo testų vertinimo iki individualizuoto mokymo programų kūrimo. Bet Lietuvoje – tyla.

Tiesa, keli bandymai su DI jau buvo pradėti. Kažkas išgirsta apie kokią nors programėlę, kitas pasikalba apie skaitmeninio raštingumo pamokas, bet masinis pokytis neįvyksta. Kodėl? Greičiausiai dėl tradicijos ir nežinios. Lietuvos švietimo sistema kartais labiau mėgsta „įsikibti“ senų metodų, nei eksperimentuoti su naujovėmis. Tad atsakymas į „kada“ klausimą gali būti toks: tada, kai nustosime bijoti ir suprasime, kad DI yra įrankis, o ne grėsmė.

Viskas priklauso nuo požiūrio

ChatGPT, kaip ir kiti DI įrankiai, niekada nebus stebuklingas sprendimas visoms švietimo problemoms. Bet jis gali būti puikus būdas pagyvinti mokymosi procesą. Jei mokytojai išmoks juo naudotis, jie taps ne tik „žinių teikėjais“, bet ir gidais, padedančiais mokiniams naršyti informacijos vandenynuose. Ir ne, tai nėra tinginių sprendimas. Tai yra XXI a. įrankis, kurį reikia išmokti valdyti.

Todėl, mieli mokyklų vadovai ir mokytojai, metas pasidomėti dirbtiniu intelektu ir suteikti mokiniams galimybę mokytis naujais, inovatyviais būdais. Neleiskime, kad Lietuvos mokyklos liktų skaitmeninio amžiaus nuošalyje.